Kunigas, arkivyskupas, tikėjimo gynėjas ir kankinys, politinis kalinys, palaimintasis TEOFILIUS MATULIONIS gimė 1873 m. birželio 22 d. (gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1873 m. liepos 4 d.) Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

1880 m. tėvams persikėlus, augo Purviniškių kaime (Daugailių parapija, Utenos r.), dažnai laiką leisdamas Žibėčiuose (Molėtų r.) pas senelius. Mokėsi namuose, Antalieptės (Zarasų r.) pradžios mokykloje, 1887–1892 m. – Dinaburgo (dabar Daugpilis, Latvija) realinėje gimnazijoje. Ją baigęs ir nesimokęs lotynų kalbos, į Vilniaus kunigų seminariją nebuvo priimtas, todėl 1892–1900 m. su pertrauka 1893–1895 m., kai buvo suabejojęs pašaukimu, studijavo Mogiliovo arkivyskupijos kunigų seminarijoje Sankt Peterburge (Rusija).

1900 m. kovo 4 d. Sankt Peterburge Mogiliovo arkivyskupijos vyskupas sufraganas Karolis Antanas Nedzialkovskis įšventino T. Matulionį kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo Daugailių (Utenos r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Paskirtas 1900 m. birželio 26 d., 1900–1901 m. T. Matulionis tarnavo Varaklianų (Latvija) katalikų parapijoje vikaru. 1901 m. lapkričio 8 d. jis buvo paskirtas į Bikavą (Bychov, Mogiliovo sritis, Baltarusija) laikinai eiti klebono pareigas. 1902 m. vasario 9 d. jis išvis atleistas iš Varaklianų parapijos vikaro pareigų ir 1902–1908 m. buvo Bikavos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katalikų parapijos klebonas. Jis perstatė Bikavos bažnyčią, palaikė itin glaudžius ryšius su parapijiečių šeimomis.

Perkeltas 1908 m. rugsėjo 17 d., 1908 m. rugsėjį–spalį jis trumpai ėjo Varaklianų parapijos klebono pareigas, kol 1908 m. spalio 20 d. buvo grąžintas klebonu į Bikavą ir čia toliau tarnavo 1908–1910 m.

Už tai, kad pakrikštijo mišrios – katalikės ir stačiatikio – šeimos vaiką, 1910 m. birželio 30 d. jis buvo nuteistas metams į kunigų baudos vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios Sankt Peterburge.

1910–1929 m. T. Matulionis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir tarnavo katalikų parapijose. 1910 m. lapkričio 26 d. jis buvo paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, 1911–1914 m. kartu buvo ir priemiestinio Aleksandrovsko kaimo už Nevos vartų koplyčios administratorius, ten statomos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos komiteto pirmininkas, nuolat buvo siunčiamas patarnauti į statomą bažnyčią. Baigus tos bažnyčios statybą, 1914–1923 m. jis buvo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios už Nevos vartų klebonas.

Bolševikams pradėjus persekioti kunigus ir uždarinėti bažnyčias, T. Matulionis atsisakė atiduoti bažnyčios vertybes ir išnuomoti patalpas, todėl 1923 m. kovo 10 d. jis buvo suimtas Maskvoje (Rusija). Už priešiškumą sovietų valdžiai kovo 21–26 d. drauge su vyskupu ir 15 kitų kunigų jis buvo nuteistas, jam skirta bausmė – trejus metus kalėti.

Maskvos Sokolnikų ir Lefortovo kalėjimuose kalintas beveik dvejus metus, 1925 m. sausį jis buvo amnestuotas ir išleistas, grįžo į Sankt Peterburgą ir 1925–1929 m. toliau tarnavo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Sankt Peterburge ir kituose miestuose nelikus katalikų kunigų, tuo pačiu metu jis rūpinosi septynių miesto bažnyčių, taip pat kitų Rusijos miestų – Pskovo ir Novgorodo katalikų parapijų reikalais.

1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI kunigą T. Matulionį paskyrė tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo (Baltarusija) vyskupu sufraganu. 1929 m. vasario 9 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Kirilovskos koplyčioje vyskupas Antanas Maleckis slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.

Sovietinio saugumo nesėkmingai vis bandytas verbuoti, 1929 m. lapkričio 25 d. jis buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu ir vadovavimu pogrindinei nacionalistinei latvių mokyklai. 1930 m. rugsėjo 13 d. Jungtinė valstybinė politinė valdyba nuteisė T. Matulionį 10 metų sunkiųjų pataisos darbų, gruodį jis buvo išsiųstas atlikti bausmės į Solovkų salas Baltojoje jūroje (Rusija). Už lagerio komunos organizavimą 1932 m. liepos 5 d. jis buvo areštuotas ir liepos 22 d. pervežtas į kalėjimą, 1933 m. gegužės 27 d. dar kartą buvo teisiamas ir gavo vienerius metus baudos izoliatoriaus – buvo paskirtas pelkėje tiesti rąstų kelią.

1933 m. rugsėjį Lietuvos vyriausybės pastangomis T. Matulionis buvo iškeistas į Lietuvoje kalintus komunistus ir taip, nepaisant jo noro likti paskyrimo vietoje Sankt Peterburge, kartu su dešimčia lietuvių kunigų 1933 m. spalio 19 d. grįžo į Lietuvą.

1933–1943 m. T. Matulionis su pertraukomis gyveno seserų benediktinių vienuolyne Kaune, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose. 1934 m. jis lankėsi Romoje pas popiežių Pijų XI, kur buvo ypatingai pagerbtas kaip kankinys. Vėliau popiežius Pijus XI apie vyskupą Teofilių yra pasakęs: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“. 1934–1936 m. T. Matulionis kartu su kunigu Domininku Mikšiu keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, kur aplankė lietuvių parapijas, grįždamas aplankė Egiptą ir Jeruzalę, dar kartą susitiko su popiežiumi Pijumi XI.

Paskirtas 1936 m. vasarą, 1936–1943 m. T. Matulionis buvo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius ir 1938 m. šioje bažnyčioje įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. 1940 m. gegužę–birželį jis ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas – buvo paskutinis kapelionas iki sovietinės okupacijos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, T. Matulionis organizavo kunigų misijas į vokiečių užimtus Rytų kraštus.

Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, 1943 m. sausio 9 d. T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, 1943 m. gegužės 21 d. įvyko iškilmingas jo ingresas. Jis ragino kunigus iškilmingai švęsti Švč. Jėzaus Širdies šventę, rūpintis blaivybe, katechizacijos darbui telkti pasauliečius, griežtai pasisakė prieš abortus ir girtavimą kaip santuokos išniekinimą.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vyskupas memorandumu kreipėsi į Lietuvos komisarų tarybą, reikalaudamas nevaržyti tikinčiųjų teisių, neversti jaunimo stoti į bedieviškas organizacijas, nepersekioti kunigų.

1944–1946 m. jis neslėpė savo politinių nuostatų – pasisakė už nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą. 1944 m. rugsėjo 5–6 d. Ukmergėje jis organizavo Lietuvos vyskupų suvažiavimą, kuriame buvo aptarti Kauno kunigų seminarijos tolesnės veiklos ir tikybos dėstymo bažnyčiose klausimai, dar vieną vyskupų suvažiavimą surengė Kaune 1946 m. kovą.

T. Matulionio iniciatyva kunigai ėmė masiškai rašyti prašymus Švietimo ministerijai leisti dėstyti tikybą mokyklose, patys mokė vaikus bažnyčiose. Vyskupas nurodė kunigams neskelbti sovietinių mitingų, neraginti vykdyti valdžios skirtas prievoles, o bendradarbiaujantiems su valdžia kunigams grasino jų kunigystės sustabdymu. Jis atsisakė pasirašyti padėkos laišką Stalinui už "Lietuvos išvadavimą", nesutiko kreiptis į partizanus ir raginti juos nutraukti kovą.

1946 m. gruodžio 18 d. T. Matulionis vėl buvo suimtas, kelis mėnesius Vilniuje tardytas dėl antisovietinės veiklos, kol 1947 m. rugsėjo 27 d. Maskvoje (Rusija) Ypatingojo pasitarimo "už bendradarbiavimą su antisovietine nacionalistine gauja ir antisovietinę agitaciją" nuteistas 7 metus kalėti, konfiskuotas visas jo turtas. 1947–1948 m. jis kalintas Oršoje, kalinių persiuntimo punkte, kur daugiausiai buvo gydomas ligoninėje, o nuo 1948 m. balandžio 25 d. išvežtas į Vladimiro kalėjimą Nr. 2 – ypatingojo režimo kalėjimą, kur 1953 m. gruodį sulaukė jam skirtos bausmės pabaigos. Nepaisant T. Matulionio prašymų leisti jam grįžti į Lietuvą, jis nebuvo išleistas, o 1954 m. gegužės 28 d. buvo perkeltas į Zubovo Polianos (Mordvija, Rusija) ypatingos paskirties invalidų namus.

Po ilgų ir pakartotinių prašymų leisti grįžti į Lietuvą tik 1956 m. gegužės 4 d. iškamuotas vyskupas T. Matulionis atgavo laisvę ir grįžo į Lietuvą. Negavęs valdžios leidimo valdyti vyskupiją ir būdamas jau silpnos sveikatos, jis apsigyveno Birštone pas savo bičiulį ir pagalbininką kleboną Joną Jonį. 1956 m. gruodžio 23 d. jis parašė ir išplatino tikintiesiems ganytojišką laišką, kuriuo paskelbė 1957-uosius blaivybės metais, skatino blaiviai gyventi.

1957 m. lapkričio 14 d. jis slapta perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą iš kanauninko J. Stankevičiaus. 1957 m. gruodžio 25 d. bute Birštone T. Matulionis slapta konsekravo garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių vyskupu, jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupo padėjėju.

Dėl to 1958 m. spalio 17 d. sovietų valdžios sprendimu vyskupas buvo nušalintas nuo visų pareigų, išvežtas ir prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.).

1960 m. gegužės 31 d. popiežius Jonas XXIII T. Matulioniui suteikė Apaštalų Sosto Vyskupo (Episcopi Pontificio Solio adstantis) titulą. 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII "už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas" Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje (Radviliškio r.) – po saugumiečių atliktos kratos ir paslaptingos vaistų injekcijos. Buvo palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje šalia vyskupo Juozapo Kuktos.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir Palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio rūpesčiu 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo tarno titulas. 2008 m. baigtos beatifikacijos bylos dokumentai įteikti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo T. Matulionio kankinystę, taip atverdamas kelią paskelbti jį Palaimintuoju. Lietuvos vyskupai paskelbė 2017-uosius metus Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais.

2017 m. birželio 25 d. Vilniuje surengus beatifikacijos iškilmes, T. Matulionis paskelbtas Palaimintuoju. Lietuvos katalikų bažnyčiose nuo šiol kasmet bus minima Palaimintojo Teofiliaus diena – birželio 14-oji. Jis yra antrasis lietuvis (po vyskupo Jurgio Matulaičio, 1987 m.), tapęs Palaimintuoju, ir pirmasis, kurio beatifikacija surengta Lietuvoje. T. Matulionio beatifikacijos iškilmėse užfiksuotas Lietuvos rekordas – pamaldose dalyvavo daugiausia dvasininkų, jų į Vilnių susirinko apie 600.

T. Matulionio palaikai, paskelbus jį Palaimintuoju, nuo 2017 m. birželio perkelti į specialų relikvijų sarkofagą, kuris pastatytas Kaišiadorių katedros dešiniosios koplyčios altoriuje. Šiame altoriuje įtaisytas ir kanoninis Palaimintojo T. Matulionio paveikslas (autorius – dailininkas Zbigniewas Gierczakas, Krokuva, Lenkija, 2017 m.). Šis T. Matulionio portretinis paveikslas naudojamas apeigose ir bažnyčiose.

Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietinės valdžios represijų, T. Matulionis įrašytas į SSRS katalikų bažnyčios martirologą.

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties, 2006 m.), Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties, 2003 m.), jam suteiktas Kaišiadorių rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas (po mirties, 2017 m.).

Apie T. Matulionio gyvenimą išleistos knygos:
1981 m. – Pranas Gaida. Nemarus mirtingasis... Arkivyskupas Teofilius Matulionis... Ganytojas, kankinys ir laimėtojas. – Roma, 1981.
1986 m. – Pranas Gaida. Erzbischof Teofilius Matulionis, Hirte, Gefangerner, Martyrer. – Munchen-Zurich, 1986. 
1990 m. – Jonas Laurinavičius. Arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962). – Kaišiadorys, 1990.
1991 m. – Pranas Gaida. Bispo, Prisioniero e Martir do comunismo. – Sao Paulo, 1991. 
1996 m. – Stanislovas Kiškis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis : 1873–1962. – Kaišiadorys, 1996.
1997 m. – Vidas Spengla. Atlikę pareigą : vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose. – Vilnius, 1997.
2002 m. – Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose. – Vilnius, 2002.
2017 m. – Algirdas Jurevičius. Susipažinkime – esu Teofilius. – Vilnius, Artuma, 2017. (leidimas lenkų kalba – 2018 m.).

Apie T. Matulionį sukurtas Daliaus Ramanausko dokumentinis filmas „Palaimintasis kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupą T. Matulionį“ (1999 m.).

T. Matulionio gyvenimas ir veikla, jo beatifikacijos dokumentai pristatomi jam skirtose interneto svetainėse www.matulionis.info ir www.teofilius.lt.

Prieiga per internetą: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=233

Vaikų literatūrosir edukacijos  skyrius siūlo edukacines programas

 „Čia aš gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais...“ (J. Tumo-vaižganto atminimui)

„Svečiuose pas Pukį Kutulį“

„Krosnies pasakos“

„Nešė velnias akmenį...“

   
Vartotojų aptarnavimo ir informacijos skyriuje (I a.) veikia Lietuvos aklųjų bibliotekos paslaugų punktas, kuriame regos ar kitą negalią turintys asmenys gali pasiskolinti į namus garsines knygas ir žurnalus (MP3 laikmenoje) bei knygas Brailio raštu. Teisę naudotis Lietuvos aklųjų bibliotekos išleistais specialiųjų formatų leidiniais turi tik regos ir kitą negalią, dėl kurios neįmanoma skaityti įprastinių spaudinių, turintys asmenys (LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, 2011, 10 str. 1 d.).

Silpniau matantiems  žmonėms įkurta kompiuterizuota darbo vieta su  įdiegtomis programomis, kurių  pagalba galima pasididinti  visą kompiuterio ekrane pateikiamą informaciją arba pasirinktą jos dalį.

Teikiama nemokama knygų pristatymo į namus paslauga žmonėms su judėjimo ar kitokia  negalia, dėl kurios negali savarankiškai naudotis bibliotekos paslaugomis.

Neįgaliesiems pritaikytas įvažiavimas į biblioteką, yra liftas. Speciali įranga suteikia galimybę neįgaliesiems naudotis visomis bibliotekos viešosiomis erdvėmis.

    
Daugiau informacijos apie šias paslaugas teikiama telefonu 8-381-50784

Mokymų registracijos forma

Spaudos fotografo Izidoriaus Girčio muziejus

Jį aplankyti galima:

Pirmadienį - ketvirtadienį 8.00 - 17.00 val.;

Penktadienį                     8.00 - 16.45 val.;

Šeštadienį būtina išankstinė registracija: Vartotojų aptarnavimo ir informacijos  skyrius, tel. (8 381) 50 784

Kaip įsigyti skaitytojo bilietą

Kaip rezervuoti knygą?

Kaip pratęsti leidinio grąžinimo terminą?

Kaip naudotis knygų išdavimo - grąžinimo savitarnos aparatu?

Kaip naudotis knygų  grąžinimo savitarnos aparatu?

Elektroninių knygų skaitymas portale www.ibiblioteka.lt – El. knygos   

Paslaugos regos ar kitą negalią turintiems asmenims

Naudojimosi biblioteka taisyklės